Paspirtuko istorija
Nauja – tai gerai užmiršta sena
Paspirtukai – šių dienų ženklas. Prieš kelerius metus jie įsiveržė į mūsų gyvenimą ir, atrodo, nebesiruošia iš jo niekur trauktis. Tačiau šie vikrūs padarėliai mena kur kas senesnius laikus, nei daugelis galėtų pagalvoti. Matydami elektrinius paspirtukus, kurie dabar zuja pajūrio kurortuose, greičiausiai nesusimąstome, kad poilsiautojai ir prieš šimtą metų nebūtų ypatingai nustebinti, išvydę labai panašų transportą, riedantį grafo Felikso Tiškevičiaus laikų Palangos gatvelėmis. Šiandien mes jums papasakosime ilgą ir vingiuotą paspirtuko istoriją.
Iš pirmo žvilgsnio elektrinis paspirtukas – labai paprastas prietaisas: vairas, „L“ formos korpusas (geriausia, kad jis būtų sulankstomas), du ratai, elektros variklis ir akumuliatorius. Štai jums ir sėkmės receptas, kurį galite pagardinti atšvaitais, LED žibintais ir išmaniosiomis programėlėmis. Tačiau toks įspūdis yra klaidingas, nes kuo paprastesnis daiktas, tuo svarbesnė kiekvieno komponento reikšmė.
Šiuolaikinio elektrinio paspirtuko nebūtų įmanoma pagaminti be talpių ličio jonų baterijų – už jų populiarumą turime padėkoti išmaniesiems telefonams – be galingų, bet labai mažų elektros variklių ir, aišku, be lengvų metalo lydinių, kurių atsisakius paspirtukas akimirsniu priaugtų kelias dešimtis kilogramų svorio.
Žaidimai su elektra
Ieškant paspirtuko istorijos užuomazgų mums teks nusikelti į tolimus 1895 metus. Mat būtent tada į Ohajo valstijoje (JAV) įsikūrusį patentų biurą pasibeldė išradėju prisistatęs Ogdenas Boltonas jaunesnysis, kuris pareiškė ketinąs užpatentuoti elektrinio dviračio idėją. Tai buvo pirmoji elektra varoma transporto priemonė, gaila tik, kad ji niekuomet neišvažiavo už patento bylos ribų.
Akylesnis skaitytojas pastebės, kad pono O. Boltono kūrinys į šių dienų elektrinį paspirtuką buvo panašus tiek, kiek afrikinis dramblys yra panašus į antilopę gnu. Ir iš tiesų, jis įtartinai primena šiuolaikinį dviratį su galiniame rate sumontuotu elektros varikliu.
Nors elektrinio dviračio idėja aplenkė laiką ir technologijų galimybes visu šimtmečiu, tačiau ją greitai pasigavo kiti išradėjai. Jau kitais metais Londone vykusioje dviračių parodoje kompanija „Humber“ išdidžiai lankytojams demonstravo elektrinį tandemą... Į vienviečio dviračio rėmą visi reikalingi akumuliatoriai greičiausiai nebūtų sutilpę. O dar po metų W. H. Libbey’us užpatentavo klasikinės komponuotės elektrinį dviratį, kurio variklis atsidūrė rėmo centre. Tiesa, pagautas įkvėpimo išradėjas kažkodėl nusprendė sūkio jėgą į galinį ratą perduoti ne įrasta grandine, bet iš abiejų dviračio pusių sumontuotomis svirtimis.
1911 m. garsus Jungtinių Valstijų technikos žurnalas „Popular Mechanics“ paskelbė pirmąjį straipsnį, skirtą elektriniams motociklams. Jame buvo rašoma, kad su tokiu aparatu galima nuvažiuoti iki 75 mylių (120 km) atstumą ir kad jis išvysto įspūdingą 35 mylių per valandą (56 km/val.) greitį. Deja, iš straipsnio taip ir liko neaišku, kokį konkretų modelį redakcija turėjo omenyje.
Pirmasis savaeigis paspirtukas
Kol kas mūsų pasakojimas sukasi sunkiasvorėje kategorijoje, tačiau siūlome šiek tiek pakentėti, nes į sceną išvažiuoja pirmasis savaeigis paspirtukas! Už lango – 1915 metai. Niujorkas. Visuomenės elito pamėgtame Long Ailendo rajone įsikūrusios kompanijos „Autoped“ inžinieriai į gatvę išridena savo naują kūrinį.
Savo išvaizda jis šiek tiek primena vaikišką paspirtuką – spiri ir važiuoji. Šie savadarbiai žaisliukai atsirado dar XIX a. ir buvo konstruojami iš lentgalių bei kitų po ranka pasitaikiusių atliekų. Tačiau „Autoped“ buvo skirtas kur kas solidesniems ponams ir ponioms.
Žvilgtelėjus į „Autoped“ tampa aišku, nuo ko savo namų darbus nusirašinėjo šiuolaikinių paspirtukų kūrėjai. Juk šis jau į antrą šimtmetį įžengęs prietaisas nuo naujų modelių praktiškai niekuo nesiskiria. Jis turi nedidelius 10 colių skersmens ratus ir netgi sulankstomą vairalazdę!
Déjà vu jausmas akimirksniu išsisklaido vos tik vairuotojas įjungia „Autoped“ variklį, ir šis ima tarškėti kaip benzininis pjūklas. Mat šis žvėriukas buvo varomas oru aušinamu 1,5 arklio galios vidaus degimo varikliu.
Nors elektra varomo paspirtuko mums dar teks palaukti, tačiau neskubėkite nurašyti „Autoped“ sugebėjimų. Šis senukas nesunkiai užkištų už juostos daugelį šiuolaikinįų konkurentų. Įveikdamas 100 km atstumą jis „išragaudavo“ vos 1,9 l degalų, o ir didžiausias greitis – visai padorus – net 25 mylių per valandą (40 km/val.).
Kompanija „Autoped“ išgyveno įvairias transformacijas, tačiau jos sukurtas paspirtukas buvo gaminamas iki 1922 metų. Už jį pirkėjui tekdavo pakloti net 100 JAV dolerių. Įspūdinga suma, turint omenyje, kad naujutėlaitį „Ford Model T“ automobilį tuo metu buvo galima įsigyti už mažiau nei 400 dolerių. Todėl „Autoped“ paspirtukas tapo turtingųjų Niujorko gyventojų žaisliuku, jį pamėgo nebyliojo kino žvaigždės, aviacijos pionieriai ir kitos garsenybės. „Autoped“ galėjo važinėtis ir paprasti mirtingieji... Su sąlyga, kad jie buvo laiškanešiai arba policininkai.
Antrasis dublis
Tarpukariu buvo keletas bandymų tobulinti savaeigius paspirtukus ir elektrinius motociklus. Tačiau šių idėjų autoriai susidūrė su technologijų barjeru. Todėl prireikė dešimtmečių, kad šios idėjos vėl taptų aktualios.
1986 m. pasaulis išvydo „Go-Ped Roadster“. Kaip ir „Autoped“ jis turėjo 10 colių skersmens ratus ir nedidelį vidaus degimo varikliuką, kuris sugebėdavo išvystyti 35 km/val. greitį. Vartotojai jį pamėgo dėl ypač gerai amortizuojančios pakabos, kuri sugerdavo visus kelio nelygumus. O štai praeiviams „Roadster“ nekėlė tokių šiltų jausmų, nes jie išgirsdavo atvažiuojantį paspirtuką gerokai anksčiau nei galėdavo pamatyti.
Ir vartotojams, ir gamintojams tapo aišku, kad paspirtukui reikia elektros variklio. Tačiau koją kišo didelės ir sunkios baterijos. Pavyzdžiui, 1996 m. išleistas pirmasis elektrinis motoroleris „Peugeot Scoot’elec“ svėrė net 115 kg, tačiau sunkių nikelio kadmio baterijų pakakdavo vos 30-40 km atstumui įveikti.
Panašiomis baterijomis buvo apginkluotas ir pirmasis elektrinis paspirtukas „Go-Ped Hoverboard“, kuris buvo pristatytas 2001 m. Sukauptos energijos užtekdavo vos 12 km kelionei… Prireikė dar vieno dešimtmečio, kad baterijų gamintojai pagaliau patenkintų elektrinių paspirtukų keliamus reikalavimus.
2013–2014 m. pasaulį užplūdo paspirtukai, turintys ličio jonų baterijas ir naujos kartos elektros variklius, kuriems nereikalingi trintį sukeliantys grafito šepetėliai. Šių inovacijų vaisius raškome iki šiol, kai renkamės „Xiaomi“, „Segway“, „Inokim“ ir kitų gamintojų elektrinius paspirtukus.